Nukryžiavimas pagal šv. Kryžiaus Joną

Užrašo vertimas: Gyvenimo pabaigoje būsi egzaminuojamas meilėje.

Šis piešinys buvo sukurtas šv. Kryžiaus Jono, turbūt tarp 1574 ir 1577. Jis meldėsi galerijoje iš kurios matėsi Įsikūnijimo vienuolyno Aviloje (Ispanija) šventovė. Jis gavo viziją ir nupiešė eskizą to, ką jis išvydo.

Dar vienas paveikslėlio variantas, kurį pavyko rasti internete.

Salvadoras Dali buvo įkvėptas, kai pamatė nukryžiavimo iš neįprasto kampo piešinį. Jo paveikslo pavadinimas: “Šv. Kryžiaus Jono Kristus”.

Kristaus nukryžiavimas čia vaizduojamas iš Dievo požiūrio taško. Sūnaus kančia iš Tėvo perspektyvos.

Filmas apie Salvadoro Dali paveikslą: Spausti čia.

Tamsioji sielos naktis

Broliukas Linas skaito šv. Kryžiaus Jono kūrinį “Tamsioji sielos naktis”. Skyriuose nuo 1 iki 7 rašoma apie pradedančiųjų krikščionių netobulumus. Šv. Kryžiaus Jono “Tamsiosios Kūno Nakties” eilių aiškinimas sekančiuose skyriuose, kuriuos galėsite atsisiusti vėliau. “Leidyklos žodžio” siūlyčiau klausytis pabaigoj, kai perklausytas originalus tekstas.

Leidyklos žodis (1)

Leidyklos žodis (2)

Leidyklos žodis (3)

Tamsioji kūno naktis – I skyrius

Tamsioji kūno naktis – II skyrius

Tamsioji kūno naktis – III skyrius

Tamsioji kūno naktis – IV skyrius

Tamsioji kūno naktis – V skyrius

Tamsioji kūno naktis – VI skyrius

Tamsioji kūno naktis – VII skyrius

Tamsioji kūno naktis – VIII skyrius

Tamsioji kūno naktis – IX skyrius

Tamsioji kūno naktis – X skyrius

Tamsioji kūno naktis – XI skyrius

Tamsioji kūno naktis – XII skyrius

Tamsioji kūno naktis – XIII skyrius

Tamsioji kūno naktis – XIV skyrius

Ubi caritas et amor

Kur gailestingumas ir meilė, Dievas ten yra.

Surinko mus į viena Kristaus meilė.

Džiūgaukim, ir jame jaukiai būkime.

Bijokime ir mylėkime gyvąjį Dievą.

Ir iš širdies mylėkim vieni kitus nuoširdžiai.

Kur gailestingumas ir meilė, Dievas ten yra.

Kaip kad taigi esame į viena surinkti:

Kad mintimis nesusiskaldytume, saugokimės.

Tegul liaujasi blogio rykštės, tesiliauja ginčai.

Ir mūsų tarpe tebūnie Kristus Dievas.

Kur gailestingumas ir meilė, Dievas ten yra.

Kad kartu su palaimintaisiais matytume.

Šlovingiausią veidą tavo, Kristau Dieve:

Džiaugsmas kuris yra neišmatuojamas ir patikrintas,

Amžiais per begalinius amžius. Amen.

Iš naujo pradėti nuo Kristaus

Meilė teišsilieja be saiko.

Stengiuosi karts nuo karto sau pasakyti:

- Meilė teišsilieja be saiko.

Jei savimeilė rekalaus savo teisių, aš atsakysiu:

- Meilė teišsilieja be saiko.

Jei tingumas reikalaus poilsio, aš atsakysiu:

- Meilė teišsilieja be saiko.

Jei žmogiškas atsargumas siūlys nepersistengti, kad pernelyg greit neišsieikvočiau, aš atsakysiu:

- Meilė teišsilieja be saiko.

Jei jausiuos sumišęs sutrikdytas, nuvargęs, aš vėl sau sakysiu: drąsos!

- Meilė teišsilieja be saiko.

Ir, kai vėliau man ar mano broliams reikės paramos, patarimo, pataisymo, paguodos, gal atleidimo, pagalbos kūnui ar sielai, aš eisiu pas Jėzų, sakydamas:

- Gerasis Mokytojau, žadėjai atseikėti mums tuo pačiu saiku:

Tavo Meilė teišsilieja be saiko.

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio Malda

Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti

meilę, kur siaučia neapykanta;

santaiką, kur vyrauja barniai;

vienybę, kur yra skilimas;

tikėjimą, kur kankina abejonės;

tiesą, kur viešpatauja klaida;

viltį, kur braunasi nusiminimas;

džiaugsmą, kur slegia liūdesys;

šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;

kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;

kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

nes

kas duoda – gauna,

kas atleidžia, tam atleidžiama,

kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi. Amen.

Malda

“Jėzus pasakė palyginimą, kaip reikia melstis ir nepaliauti” Lk 18,1

“Nėra nieko vertingesnio už maldą; ji padaro galima, kas negalima, lengva, kas sunku. Žmogus, kuris meldžiasi, negali nusidėti”. Šv. Jonas Auksaburnis

“Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis”. Evagras Pontietis

“Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas, didi Tavo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų.

Ir garbinti Tave nori žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė.

Žmogus besinešiojąs savo mirtingumą,

besinešiojąs savo nuodėmės liudijimą ir dar tai,

kad Tu, Dieve, priešiniesi išpuikėliams;

ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė.

Tu žadini, kad būtų malonu Tave garbinti, kadangi

padarei mus,

lemdamas linkti Tavęs link, ir

NERAMI YRA MŪSŲ ŠIRDIS,

KOL PAILSĖS TAVYJE”.

Šv. Augustinas, Išpažinimai 1,1

† Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Sekvencija

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk!

Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink!

Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas, mielas atgaivintojas!

Darbuose Tu — poilsis, kaitroje Tu — atvėsis, Tu paguoda liūdesy!

O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą, stiprinki tikėjimą!

Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas — atvira žaizda.

Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų, tiesink vingius mūs takų!

Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia, dovanas septynerias!

Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą, kviesk į džiaugsmą amžiną!

Amen. Aleliuja.

Te schalach ruacha

Visų šventųjų proga – truputis linksmybių. Ateik, Šventoji Dvasia. Takelis “Te Schalach Ruacha” iš “Communitas Agnus Dei” (Vokietija) kompaktinės plokštelės “Sammlung Geistlicher Gesänge”, išleistos 2000 jubiliejinių metų proga.

Dieviškieji šlovinimai: Laudes Divinae

Benedictus Deus	Garbinkime Dievą
Benedictum Nomen Sanctum eius	Garbinkime Jo šventąjį vardą!
Benedictus Iesus Christus, verus Deus et verus homo	Garbinkime Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų!
Benedictum Nomen Iesu	Garbinkime Jėzaus vardą!
Benedictum Cor eius sacratissimum	Garbinkime Jo švenčiausiąją Širdį!
Benedictus Sanguis eius pretiosissimus	Garbinkime brangiausiąjį Jėzaus Kraują!
Benedictus Iesus in sanctissimo altaris Sacramento	Garbinkime Jėzų švenčiausiame Altoriaus Sakramente!
Benedictus Sanctus Spiritus, Paraclitus	Garbinkime Šventąją Dvasią, ramybės Davėją!
Benedicta excelsa Mater Christi, Maria sanctissima	Garbinkime Dievo Motiną, švenčiausiąją Mariją!
Benedicta sancta eius et immaculata Conceptio	Garbinkime nekaltąjį jos prasidėjimą!
Benedicta eius gloriosa Assumptio	Garbinkime šlovingąjį jos į dangų paėmimą!
Benedictum nomen Mariae, Virginis et Matris	Garbinkime Marijos, Mergelės ir Motinos vardą!
Benedictus sanctus Ioseph, eius castissimus Sponsus	Garbinkime šventąjį Juozapą, skaistųjį jos Sužadėtinį!
Benedictus Deus in Angelis suis, et in Sanctis suis	Garbinkime Dievą su jo angelais ir šventaisiais!

Pijaus X enciklika

Ne taip seniai susipažinau su Šv. Pijaus X, popiežiaus, enciklika ”Pascendi Dominici Gregis” (Maitintinti Viešpaties kaimenę) apie modernistų doktrinas. Iš viso 36 puslapiai.
http://picasaweb.google.com/liturginesmisios/Pascendi

Pradžioje paaiškinimas trumpai. Žodžiai trancendencija ir imanencija yra priešingybės. Trancendencija išvertus – lipti, eiti už, už ribos, į išorę. Imanencija išvertus – pasilikti viduje. Trancendentis Dievas - Dievas yra išorėje, apreiškimo Dievas, pranokstantis užeinantis už tikrovės ribų. Imanentinis – esantis viduje.

Enciklikoje popiežius save dar vadina “Mes”, kaip popiežiams buvo įprasta. Panašiai Pradžios knygoje Dievas apie save kalba “Mes”. Ir senovės laikų imperatoriai taip save vadindavo oficialiuose dokumentuose, kiek žinau.

Siųlau bent šiuos paragrafus pasiskaityti. Taigi trumpumo dėlei labiausiai man patikusieji paragrafai:

Paragrafas 7: modernistui tikėjimas priklauso nuo tam tikro vidinio jausmo, kylančio iš dieviškumo poreikio. Dieviškumo poreikis patiriamas tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms ir negali negali priklausyti sąmonės sferai, bet yra pasislėpęs žemiau sąmoningumo arba, pasiskolinant terminą iš modernios psichologijos, pasąmonėje.

P. 14: modernistui dieviškumo tikrovė yra jausmas ir glūdi tikinčijo širdyje. Modernistui yra faktas, kad dieviškoji tikrovė egzistuoja savyje, nepaisant ar asmuo tiki. Kokiu pagrindu tikintysis daro tokią prielaidą? Iš patirties. “Šis mokymas apie patirtį, sujungtas su mokymu apie simbolizmą, leidžia manyti, jog kiekviena religija, netgi pagoniška, turėtų būti laikoma tikra”. Kokiu pagrindu jie gali neigti musulmonų patirties tikrumą? Jie ir neneigia, bet, nors ir miglotai, teigia kad visos religijos lygios.

19: Kai kurie imanenciją supranta ta prasme, kad Dievas, veikdamas žmoguje, yra intymesnis negu žmogus pats sau, ir tinkamai suprasta ši koncepcija yra nepriekaištinga.

34: apie Biblijos knygas. “Galima pamanyti, kad niekas prieš juos nebuvo atvertęs Šventojo Rašto. Iš tikrųjų daugybė mokytojų, labai pranokstančių juos savo talentu, erudicija ir šventumu, išanalizavo šventąsias knygas visais būdais ir toli gražu nerado jose ko nors peiktino, bet kuo labiau į jas gilinosi, tuo nuoširdžiau dėkojo Dievui už jo dievišką dosnumą, kad teikėsi tokiu būdu prabilti į žmogų”

Paragrafe 38: modernistas pristatomas kaip reformatorius. “Apie kultą jie sako, kad išorinių pamaldumo praktikų skaičius turi būti sumažintas ir, kad turi būti imtasi žingsnių sutrukdyti tolimesniam jų didėjimui”

39: tai nuostabiausias paragrafas iš visų, kitų galima ir neskaityti, čia viskas yra. “Mes klausiame ar ši imanencija palieka Dievą atskirai nuo žmogaus? Jei taip, tai kuo ji skiriasi nuo katalikų mokymo, ir kodėl ji atmeta išorinio apreiškimo doktriną? Jei ne, tada tai yra panteizmas”

41: apie, tai, kad modernistai nesugebėjo atsispirti sofizmui

42: Kaip atskirti gerą teologiją nuo blogos: “nėra tikresnio ženklo, kad žmogus linkęs į modernizmą, negu tai, kad jis pradeda bjaurėtis scholastiniu metodu”. Kitaip sakant, šv. Tomo Akviniečio filosofija/teologija turi būti kiekvienos geros teologijos pamatuose.

Vienuoliškasis gyvenimas (III)

Jų valgis – pats geriausias. Jie maitinasi ne virtomis negarbingų
gyvūnų mėsomis, bet Dievo Žodžiu, saldesniu už medų ir korį (Ps
18,11). Tai stebuklingas medus ir daug geresnis už tą, kuriuo kažkada
dykumoje maitinosi Jonas. Ne laukinės bitės nutūpdamos ant gėlių
surinkinėja šitą medų, ir ne rasą perdirbdamos savyje deda į avilį,
bet jį paruošia Šventosios Dvasios malonė ir vietoj korių, avilių ir
drevių deda į šventųjų širdis, taip, kad norintys visada be pavojaus
gali jo valgyti. Sekdami šitas bites ir jie aplekia šimtus šventų
knygų, išgaudami iš jų didį malonumą.

Bet jei nori pažinti jų stalą, tai prieik arčiau ir tu pamatysi, kad
kas jų atriaugėjama – viskas saldu, malonu ir pripildyta dvasiniu
aromatu. Jų lūpos nesugeba ištarti nei vieno durno žodžio, ir nei
vieno juokaujančio ar grubaus, bet kiekvienas – vertas dangaus. Tas
nenusidės, kuris sulygins lūpas žmonių, lakstančių po turgus ir
godžiai besivaikančius kasdienių dalykų, su nešvarumų nuotėkomis, o
vienuolių lūpas su šaltiniais, tekančiais medumi ir pulsuojančiais
švariomis srovėmis.

Bet, jei kam apmaudu, kad aš lyginu žmonių lūpas su nešvarumų
nuotėkomis, tegul žino, kad aš išsireiškiau dar vis pakankamai
atlaidžiai, o Šventasis Raštas, nepaiso ir šitos ribos, bet panaudoja
kitą, daug stipresnį palyginimą sakydamas: “nuodai gyvačių po jų
liežuviais”, “kapas atviras jų gerklė” (Ps 139,4; 5,11). Ne tokios
vienuolių lūpos, jos pripildytos kvepalų.

Tokia yra jų dabartinė padėtis, o jų ateitį koks žodis gali išreikšti,
koks protas pasiekti? Jų dalia angeliška, nesibaigianti palaima,
neapsakoma malonė.

Galbūt dabar daugelis iš jūsų užsidegėt ir jaučiat savyje norą gyventi
tokį nuostabų gyvenimą? Bet kokia nauda, jeigu kol jūs dar čia ši
ugnis dega jumyse, o kai tik išeisite – ugnis užgeso ir tas noras
prapuolė. Kaip gi padaryti, kad šito neatsitiktų? Kol karštas tavyje
šitas noras, eik pas tuos angelus ir užsidek dar daugiau. Ne tiek gali
užsidegti mano žodžiai, kiek žvilgsnis į patį reikalą. Nesakyk: “va,
aš perkalbėsiu su žmona, pabaigsiu prieš tai savo reikalus”. Toks
delsimas yra neveiklumo pradžia. Paklausyk: kai kas norėjo sutvarkyti
namų reikalus ir pranašas jam neleido (1 Kar 19,20). Kam sakau
sutvarkyti? Mokinys norėjo palaidoti tėvą ir Kristus nesutiko netgi su
tuo (Lk 9,60). Koks gi darbas tau atrodo toks būtinas, kaip tėvo
palaidojimas? Bet Kristus ir šito neleido.

Kodėl gi? Todėl, kad velnias visais būdais stengiasi įsilaužti ir
jeigu pastebės žmoguje, kad jis mažai užsiėmęs ar, kad atidėlioja
reikalą, sukelia jame didelę tinginystę. Dėl to, kai kas ir pataria:
“neatidėliok diena iš dienos” (Sir 5,8). Tokiu būdu tu gali daugiau
pasiekti. Net ir tavo namų reikalai bus geroje būklėje. “Ieškokite”,
pasakyta, “pirma Karalystės Dievo ir tatai visa prisidės jums” (Mt
6,33). Jeigu ir mes suteikiame išlaikymą tiems, kurie nekreipdami
dėmesio į savo asmeninę naudą, rūpinasi mūsų nauda, tai tuo labiau
Dievas, kuris ir be to rūpinasi ir išlaiko mus.

Ir taigi. Nesirūpink savo reikalais, bet palik tai Dievui. Jeigu tu
rūpiniesi, tai rūpiniesi kaip žmogus. Jeigu gi Dievas išlaiko, tai jis
išlaiko kaip Dievas. Ir taigi, nesirūpink savo reikalais, palikdamas
svarbiausius, kitaip Dievas mažiau rūpinsis jais. Kad Dievas labiau
rūpintųsi tavo reikalais, palik viską jam vienam. Kai tu palikdamas
dvasinius dalykus, pats užsiiminėji kasdieniais reikalais, tada jau
Dievas nedaug dėl jų rūpinasi.

Ir taigi. Kad viskas tau gerai sektųsi ir, kad tu atsilaisvintum nuo
visų rūpesčių, laikykis dvasinių ir niekink žemiškus dalykus, tada tu
su dangumi gausi ir žemę ir pasidarysi vertas ateinančių gėrių, malone
ir gerumu Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus, kuriam garbė ir galybė per
amžių amžius. Amen.

Šv. Jonas Auksaburnis, Bažnyčios mokytojas (Evangelijos pagal Matą
komentaras, 68 pokalbis, 5 dalis)

Vienuoliškasis gyvenimas (II)

Kur dabar tie, kurie atsiduoda velniškiems šokiams, nereikalingoms
dainoms ir sėdi teatre? Gėdžiuosi juos prisiminti, bet dėl jūsų
negalios reikia ir tai padaryti. Ir Paulius sako: “kaip gi atidavėte
narius savo vergauti nešvarumui, taip ir dabar atiduokite narius savo
vergauti tiesai dėl pašventinimo” (Rom 6, 19).

Ir taigi. Pažiūrėkime ir mes į šitą daugybę svetimautojų moterų ir
begėdžių jaunuolių, susirinkusių teatre, ir jų žaidimus, kuriais visai
nemažai iš lengvabūdžių jaunuolių susivilioja į jų tinklus.
Palyginkime su palaimintuoju gyvenimu. Čia mes rasime tiek pat
skirtumų, kiek tarp angelų, jei tu juos išgirstum giedančius danguje
harmoningą giesmę, ir tarp šunų ir kiaulių, kurios spiegia rausdamosi
mėšle. Vienų lūpomis kalba Kristus, o kitų liežuviu – velnias.

Ten pačios triūbos išduoda garsą, atitinkantį jų nesuderintą balsą ir
bjaurią išvaizdą, kai jie išpučia žandus ir ištempia pilvus. O čia
garsą išgauna Šventosios Dvasios malonė, kuri vietoj triūbų, lyros ir
fleitų, panaudoja šventųjų lūpas. Bet kokiu atveju, ką aš bekalbėčiau,
neįmanoma pilnai įsivaizduoti to malonumo žmonėms prisirišusiems prie
molio ir plytų darymo. Todėl norėčiau paimti ką nors iš teatro
aistruolių, nuvesti į vienuolyną ir parodyti jam šventų vyrų
susirinkimą. Tada man jau nereikėtų žodžių. Vis tik, nežiūrint į tai,
kad kalbuosi su žmonėmis trapiais, pasistengsiu ir žodžiu bent jau
truputį ištraukti juos iš purvo ir pelkės. Ten klausytojas iškart
užsidega nešvarios meilės ugnimi. Jei maža svetimautojos žvilgsnio
uždegti sielą, tai jos balsas veda į žūtį. O čia jeigu netgi siela
turėtų ką nors nešvaraus, ji iškart tai palieka. Ir ne tik balsas ir
žvilgsnis, bet patys svetimautojų rūbai dar labiau priveda žiūrovą į
sumišimą. Vargšas žmogus, žemas ir paniekintas, pažiūrėjęs į šį
reginį, apmaudaus ir pats sau pasakys: “šita palaidūnė ir šitas
palaidūnas virėjų ir batsiuvių, o dažnai ir vergų, vaikai gyvena
tokiame prašmatnume, o aš, laisvas, kilęs iš laisvųjų, gyvendamas
sąžiningu triūsu, šito ir sapne negaliu įsivaizduoti”; ir tokiu būdu
palieka reginį sielvarto graužiamas.

Pas vienuolius gi neatsitiks nieko tokio, bet viskas būna visiškai
priešingai. Iš tikrųjų, kai pamatys, kad turtingų ir garsių tėvų
vaikai apsirengę tokiais drabužiais, kokių nenešioja ir pats
paskutinis iš vargšų, ir kad netgi dar džiaugiasi tuo, tai
įsivaizduokite su kokia paguoda dėl savo neturtingumo išeis jis iš
vienuolyno. O jeigu aplankys vienuolius ir turtingasis, tai iš jų grįš
geresnis ir su sveikais supratimais apie daiktus. Vėlgi, teatre, kai
pasižiūrės į palaidūnę auksiniame apdare, neturtingasis pradės verkti
ir ašaroti, matydamas, kad jo žmona neturi nei vieno tokio papuošalo,
o turtingi po tokio reginio niekins ir gręšis nuo savo sutuoktinių.
Kai tik palaidūnė pristato žiūrovams ir drabužius, ir žvilgsnį, ir
balsą, ir žingsnį, viską kas gali pažadinti geismingumą, jie išeina iš
teatro užsidegę aistra ir grįžta pas savo namo jau būdami vergais.

Iš čia kyla įžeidimai, negarbė, iš čia priešiškumas, smurtai, ir
kiekvienadieniai mirties atvejai. Ir gyvenimas tampa nepakeliamu
tokiam vergui, ir žmona jam jau nemiela, ir vaikai ne tokie kaip prieš
tai meilūs, ir visi namai patenka į netvarką, ir pati saulės šviesa,
galiausiai, jam atrodo nepakeliama.

Priešingai, iš vienuoliškų susirinkimų neįvyksta nei vieno tokio
nemalonumo. Žmona vyrą pasitinka švelnų, nusižeminusį, negeidžiantį
jokio pasibjaurėtino malonumo ir jo elgesyje randa daugiau ramybės
negu prieš tai. Tiek štai blogio sukelia teatras, ir tiek gero -
vienuolynas. Vienas avis daro vilkais, o kitas ir vilkus paverčia į
avinėlius. Tiesa, mes dar nieko nepasakėme apie vienuoliško gyvenimo
malonumus.

Bet kas gali būti maloniau to, kai mūsų siela niekuo nesipiktina,
nesikankina, neliūdi, nedejuoja. Vis tik, pratęskime mūsų sulyginimą
ir peržiūrėkime, kokį malonumą mums suteikia tas ir kitas dainavimas,
tas ir kitas reginys, ir mes pamatysim, kad pirmu atveju jis tęsiasi
tik iki vakaro, kol žiūrovas sėdi teatre, o po to žeidžia jį skaudžiau
bet kokio geluonies. Vienuolyne gautas gi malonumas be perstojo
išsaugo savo jėgą žiūrovų širdyse, visam laikui jų mintyse išlieka ir
vaizdas jų matytų vyrų, ir vietos malonumas, ir gyvenimo paprastumas,
ir bendruomenės švara, ir saldumas nuostabaus dvasinio giedojimo. Štai
dėl ko tie, kurie visada gėrisi šiuo tyliu prieglobsčiu, bėga jau nuo
žmogiško triukšmo kaip nuo kokios nors audros.

Ir ne tik savo giedojimų ir maldų metu, bet ir kai sėdi prie knygų,
vienuoliai suteikia žiūrovams malonų reginį. Po to, kai baigiasi
giedojimas, vienas ima Izaiją ir su juo kalbasi, kitas kalbasi su
apaštalais, trečias skaito kitų rašytojų knygas ir išmintingai mąsto
apie Dievą, apie pasaulį, apie dalykus matomus ir nematomus, juslinius
ir dvasinius, apie dabartinio gyvenimo niekingumą ir apie didingumą
gyvenimo būsimojo.

Šv. Jonas Auksaburnis, Bažnyčios mokytojas (Evangelijos pagal Matą
komentaras, 68 pokalbis, 4 dalis)