Liturgika

a. Liturgika apskritai.

Teologijos sisteminių enciklopedijų autoriai paprastai liturgiką priskaito prie pastoralinės teologijos, nes ganytojui reikia nuolat pildyti liturgijos įstatymai. Bet to prisilaikant galima būtu ir moralinė teologija ir beveik visos kitos teologijos šakos padaryti pastoralinės dalimis. Man atrodo, kad liturgika nėra kito teologinio mokslo dalis, o savaiminė šaka, lygi kitoms, nes turi savo objektą, savo ypatingą metodą ir savo gana ilgą bei plačią istoriją. Liturgika apima tuos įstatymus, kuriais Bažnyčia tvarko savo viešąsias pamaldas.

Senovės graikų žemoje kalboje leitos vadindavosi liaudis ir žodis ergo, klasikų vartojamas tik būsiančio laiko formoje erkso, reiškė veikti. Taip leiturgia graikuose reikšdavo kiekvieną viešą valdininkų veiksmą. Krikščionys, pasisavinę tą žodį, paliko jį vien šventų apeigų visiems veiksmams reikšti. Tąja prasme jį vartoja trečioji Evangelija [Luko] 1,23 apie Zachariją, rašydama: ὡς ἐπλήθησαν αἱ ἡρέραι τῆς λειτουργίας, ἀπῆλθεν εἰς τὸν οἶκον. (kai išsipildė viešojo tarnavimo dienos, nuvyko į savo namus).

Bet liturgijos vardas ne visoje krikščionijoje turi griežtai vienokios reikšmės. Rytų krikščionijoje liturgijos vardu vadinama tiktai viena aukščiausioji ir švenčiausioji apeiga, būtent, nekruvinas kruvinosios V. Jėzaus pasiaukojimo mirties atnaujinimas. Tą mes lietuviškai vadiname Mišios. Vakarų krikščionijoje liturgijos žodis turi platesnės reikšmės, nes apima visus oficialius kunigijos veiksmus, atliekamus Dievui garbinti ir sakramentams teikti. Reikia pažymėti žodis oficialius, nes privatus pamaldumas nėra liturgijos dalis. Oficialus veiksmas kartais gali būti ir neviešas, sakysim, brevijoriaus kalbėjimas, ir tada jis yra liturgijos veiksmas. Privatus pamaldumas gali būti ir viešas ir kunigo vedamas, sakysime, rožančiaus kalbėjimas, bet jis dėl to netampa liturginis. Gegužės arba spalių mėnesiu pamaldos yra liturgija tik tiek, kiek yra išstatomas Švč. Sakramentas. Skaitymai ir rožančiaus kalbėjimai, nors labai iškilmingi, nėra liturginiai. Sakoma, kad liturgikos, kaipo liturgijos mokslo, vardą įvedęs F. X. Schmids savo veikale „Liturgik der christkatholischen Religion“ 1832.

Kadangi savo mintis ir jausmus žmonės išreiškia savo veiksmais, tad liturgija yra labai artima dogmatikai. Kai kurios pirmųjų krikščionių mintys galėjo likti niekur neužrašytos, bet jos buvo išreikštos arba Dievo garbinimo apeigomis, arba forma tų daiktų, kuriuos Bažnyčia vartojo Dievui garbinti, taigi nevienas stambusis teologas imdavosi įrodymų savo pažiūroms iš liturgikos veiksmų ir reikmenų.

Mažiau sąryšio liturgija turi su moraline teologija, nes apima išorinius Bažnyčios tarnų veiksmus, tačiau negalima sakyti, kad visai jo neturėtų. Liturgikos uždavinys yra ne vien Dievas garbinti, bet ir žmonių širdyse sukelti geriausių, gražiausių jausmų, palengvinančių krikščionims išpildyti sunkiuosius doros mokslo reikalavimus.

Daugiausia santykių liturgika turi su dailaus meno šakomis. Architektūra stato tas trobas, kuriose būva pamaldos. Skulptūra ir tapyba puošia šventyklas paveikslais ir statulomis. Tapybos šaka, vitražų menas, darydamas paveikslus ant stiklo, ir langus paverčia meno kūriniais. Mozaika puošia pačias brangiausias vietas paveikslais iš spalvotų akmenėlių. Giesmės ir muzika yra stambi liturginių veiksmų dalis. Jai tarnauja chorai, vargonai ir orkestras. Šventus rūbus gamina artistinis audimas ir išsiuvinėjimas spalvomis bei auksu. Šventieji indai, taurės, monstrancijos, relikvijoriai dažnai būva artistų auksakalių pagaminti su įvairiais jų meno papuošalais, su emalio kūriniais. Mezginių menas pasirodo aibių ir kitų bažnyčios baltinių papuošaluose. Kaip iš daugelio įvairių muzikos instrumentų sumaniai sudarytas orkestras padaro gražaus ir smarkaus įspūdžio, taip liturgika tampa bendru visų menų orkestru. Sumaniai pavartota ji gali kelte pakelti žmogų prie Dievo. Tik šokiai neįeina į liturgiką, bet simetriška žmogaus judėjimų harmonija yra liturgikos veiksmuose.

Liturgikos uždavinių yra gana daug. Tarp tų pirmas — sužinoti veikiančiuosius Bažnyčios apeigų įstatymus, antras — susekti jų prasmę, trečias — palikti istoriją, ketvirtas — reikšmę, penktas — palikti geros ir gražios medžiagos naujiems sumanymams, galintiems patobulinti apeigas. Taip kanonų teisės, taip liturgikos įstatymai yra iš žmonių galios kilę, todėl mainosi ir tobulėja. Ištyręs praeitį ir žinąs dabartį mokslas gali paruošti tinkamiausių sumanymų ateičiai. Visi tie uždaviniai sueina į vieną tikslą: išorinėmis sutvarkyto gražumo priemonėmis pakelti žmonių jausmus ir pakreipti mintis prie Dievo.

Liturgikos šaltiniai galima suskirstyti į dvi rūšis: a) dabartinės liturgijos įstatai ir b) liturgijos istorijos medžiaga. Pirmajai rūšiai tarnauja vadinamosios liturginės knygos. Jų eilėse pirmą vietą skiriame Missale Romanum. Pontificale Romanum išdėsto vyskupų ir jų asistos atliekamas apeigas, kaip Mišiolas kunigų. Rituale Romanam yra kitų apeigų vadovas ir taisyklių šaltinis. Šalia tų, nuolat vartojamų. Yra dar kitų rečiau ir mažiau reikalingų apeigose knygų, ypač lekcionarijai, antifonarijai ir kiti. Kiekviena rytų apeigų bažnyčia turi savu knygas apeigoms tvarkyti.

Antroji liturgikos šaltinių rūšis yra reikalinga jos istorijai. Evangelijose, ypač Apaštalų Darbuose, yra minėta kai kurios V. Jėzaus pavartotos apeigos, todėl Naujasis Įstatymas yra pirmutinis krikščionių apeigų šaltinis. Jų istorijai daugiau medžiagos randama šv. tėvų veikaluose ir daugelyje senovės liekanų, ypač katakombose.

Šiek tiek liturginės medžiagos yra Klemenso Romiečio (†96) ir Ignoto Antiochiečio (†110) laiškuose. Didache (I amžiaus) aprašo krikšto apeigas, Justinas kankinys — sekmadienio apeigas. Peregrinatio Aetheriae, parašyta apie 385 m., apsako didžiosios savaitės apeigas Jeruzalėje. Gana daug medžiagos liturgijos istorijai yra Apaštalų Konstitucijose (IV a. pab.), Kirilo Jeruzaliečio (†386) Katechezėse ir Pseudoareopagito bei Augustino raštuose.

Liturgikos metodą yra trilypė: juridinė, istorinė ir estetinė. Juridinė ji yra dėl to, kad apeigų taisyklės yra taip pat aukščiausiosios valdžios įsakymai, kaip ir kanonai; istorinė dėl to, kad daug apeigų tampa suprantamos tik atsiminus jų praeitį, kada ir kokiu tikslu įvestos; estetinė — dėl to, kad liturgika yra gražiojo meno pavartojimas tikybos tikslams.

b. Liturgikos istorija.

Reikėtų atskirti liturgijos istorija nuo liturgikos istorijos. Pirmoji yra antrosios objektas. Liturgika, kaipo mokslas, galėjo tik tada pasirodyti, kada liturgija jau buvo žymiai išaugusi ir sustiprėjusi.

Pirmaisiais trimis krikščionijos šimtmečiais negalėjo būti didelių ir iškilmingų apeigų, nes persekiojimo laikais reikėjo vien slapstytis, tačiau esant sakramentams buvo ir apeigų juos teikiant bei priiminėjant.

Iš katakombų išėjusi krikščionija ketvirtame šimtmetyje ėmė statytis stambių ir gražių bažnyčių. Drauge išsivystė ir liturgija. Pasigaminusi tai, ko troško, negalėdama turėti katakombose, Bažnyčia pasitenkino tuo ir ilgokai liturgijos netobulino.

Karolio Didžiojo laikais pasirodė mokslo ir kitų kultūros šakų kitimas. Bažnyčia tada buvo Vakarų Europos dvasių vadovė. Pirmaudama beveik visose srityse, Bažnyčia nemaža patobulino ir savo apeigas. Ta kryptis ėjo per kelis šimtus metų, nuo devinto iki trylikto. Tada maždaug galutinai nusistovėjo tos apeigos, kurios ir šiandien sudaro svarbiausią dalį lotynų apeigose.

Tuo laiku ėmė atsirasti ir liturgikos t. y. liturgijos mokslo. Ama1arius († apie 850), Valafridus rašo veikalus De officiis ecclesiasticis, Bemo (†1048) — Libellus de rebus ad Missae officium pertinentibus; Bernardus a S. Blasio (†1110) arba kas kitas — Miralogus de ecclesiasticis observationibus; Gu1ielmus Durandus (†1296) — Rationale divinorum officiorum.

Renesanso laikai ne tiek įvedė naujų liturgijos veiksmų, kiek padarė atmainų šventuose rūbuose, muzikoje ir kituose meno teikiamuose liturgikos dalykuose.

Po Tridento susirinkimo atsirado gana daug veikalų apie liturgikos dalykus, ypač XVII ir XVIII amžiais. Tarp tų žymiausi: kardinolas Bona (†1674), Thomasius (†1713), Martene (†1739), Muratori (†1750), Assemani (†1782), Gerbert (†1793).

Juozapo II pastangos pakelti pastoralinę teologiją žymiai pakėlė ir liturgiką. XIX amžiuje ji tapo savaiminis mokslas. Istorijos, archeologijos ir meno istorijos įsigalėjimas daug naudos padarė liturgikai. Benediktinų vienuolija galutinai sutvirtino tą mokslą. Ypač daug gera padarė abatas Gueranger (†1875) vienuolyne Solesmes, Prancūzijoje, ir jo įpėdinis Dom Cabrol. Pastarasis leido Le Dictionaire Lithurgique.

Nemaža liturgikos mokslui patarnavo jau minėtasis F. X. Schmid (1841), Thalhofer (†1891) savo veikalu Handbuch Liturgik ir Duchesne raštu: Les Origines du culte chretien, Paris 1903.

c. Liturgikos Sistema.

Kol kas mokslininkai, skaidydami liturgikos medžiagą į skyrius, toli gražu nevienodai tą daro. Medžiagos yra daug, o suskirstymo darbas imta dirbti dar nesenai; besiplėsdamas mokslas nuolat parneša daug naujos medžiagos.

Geras yra Krieg’o išskaidymas į bendrąją ir ypatingąją liturgiką. Bendroji apima liturgikos principus, jos esmę ir pradžią bei įvairias išorės Dievo garbinimo formas. Ji taipgi kalba apie penkis daiktus, reikalingus apeigoms; pastatą, laiką, daiktus, kalbą ir veiksmus. Ypatingoji arba specializuotoji liturgika apima Mišių, Brevijoriaus kalbėjimo ar giedojimo, sakramentų ir sakramentalijų apeigas. (Chr. Dr. C. Krieg, Enzyklopedie d. Theol. Wissenschaften. Freiburgi i. Br. 1910 p. 307) J. B. Falise truputį kitaip skaido liturgikos medžiagą. Jo sistemą paduosime sulig jo veikalu Sacrorum Rituum…. compendiosa elucidatio, Scaphusiae 1863. Visą liturgiką jis suskirsto į dvi dalis. Pirmoji yra apeigų išdėstymas. Ji turi keturias sekcijas: 1) skaitytinių Mišių apeigos. 2) įvairios apeigos mažosiose bažnyčiose 3) apeigos didžiosiose bažnyčiose ir 4) vyskupiškos apeigos. Antroji dalis aiškina Mišiolo, Brevijoriaus ir Ritualo rubrikas. Toje dalyje yra penkios sekcijos: 1) apie rubrikas ir jų reikšmę apskritai, 2) Mišiolo rubrikos, 3) bendrosios Brevijoriaus rubrikos, 4) Mišiolo ir Brevijoriaus rubrikų suderinimas su kalendoriumi ir 5) Ritualo rubrikos. Prie to visa yra pridėta Appendix apie tuos kanonų teisės įstatymus, kurie liečia liturgiją.

Krieg’o suskirstymas, rodos, apima daugiau medžiagos negu Falise ir dėl to geriau tinka mokslui. Krieg’as rašė apie 40 metų vėliau. Prie tų dviejų dalių dar reikia pridėti naujaisias laikais ypač padidėjusi sulyginamoji liturgika, kuri duoda žinių apie įvairių, ypač Rytuose gyvenančių, bažnyčių apeigų sistemas. Įvairių liturgijų lyginimą galima imti kaipo metodą, dėstant kiekvieną liturgikos dalį atskirai, bet tai žymiai trukdo praktiniams liturgikos tikslams, kurių jai reikia labai žiūrėti. Kliūtis pašalinama, išskyrus sulyginimą į tam tikrą dalį.

Krikščioniškų apeigų lyginimas su nekrikščioniškomis, rasi, geriau tiktų į religijų lyginimo mokslą, nes per toli yra nubėgęs nuo principų, ant kurių liturgika stovi, būtent, nuo dogmos, kad krikščionybė yra Dievo apreikšta. Beveik nuo pat pradžios, kaip tik religijų lyginimas atsirado, jis jau lygino krikščionių ir nekrikščionių apeigas. Taigi nėra reikalo tas darbas pavesti kitam.