Jeigu iš tikrųjų nori gyventi krikščioniškai, laikykis sekančios dienotvarkės ir gyvenimo tvarkos:

1. Iš ryto atsibudęs iškart paženklink save šventojo Kryžiaus ženklu ir paaukok Dievui ateinančią dieną. Kai tik laikas keltis, atsikelk greitai ir padoriai apsirenk, dievobaimingai galvodamas apie šventąją Dievo akivaizdą. Tada pamaldžiai ir, jei įmanoma, atsiklaupęs sukalbėk savo ryto maldą. Neik į savo dienos darbus neatlikęs mažų mažiausiai trumpos ryto maldos. Viskas priklauso nuo Dievo palaiminimo. – Taip pat kasdien apsilankyk, sąlygoms leidžiant, šventosiose Mišiose. Nėra geriau panaudoto laiko.
2. Darbščiai ir sąžiningai atlik savo luomo pareigas. Visų pirma čia turi pasireikšti tikra dorybė. Dažnai atnaujink gerą intenciją, ypatingai, jeigu darbas sunkus ir nemalonus; tai duoda naujų jėgų ir padaugina nuopelnus. Venk tinginystės; tai visų ydų pradžia. „Melstis ir dirbti“ – tai tebūna tavo šūkis.
3. Niekada nesisėsk prie stalo, prieš tai ir po to nepasimeldęs Tam, iš kurio ateina kiekviena gera dovana. Paties valgio metu būk saikingas ir kuklus.
4. Krikščionis gali sau leisti reikalingą poilsį, bet tinkamu metu ir tinkamu būdu, ne siautulyje arba pavojingoje bendrijoje. Taip pat ir poilsyje tavęs neturi palikti Dievo baimė.
5. Santykiuose su kitais būk draugiškas ir mandagus. Ypač saugokis beširdiškų ir netinkamų kalbų. Piktas liežuvis nužudo sielą.
6. Kentėjimus ir priešingumus laikyk ypatingomis tavo dangiškojo Tėvo malonės dovanomis. Juos pakelk kantriai ir vienydamasis su tavo Išganytojo kančia; tada jie yra turtingiausio palaiminimo ir neapsakomos šlovės danguje šaltinis.
7. Dažnai ir vertai eik šventų sakramentų. Jei turėjai nelaimę padaryti sunkią nuodėmę, tada iškart sužadink tobulą gailestį ir skubėk per atgailos sakramentą vėl sutvarkyti savo sąžinę.
8. Tegul tavo širdies rūpestis būna sekmadienius ir švenčių dienas pašventinti pamaldumo ir artimo meilės darbais.
9. Prieš atsiguldamas poilsiui niekada nepraleisk pamaldžiai atliktos vakaro maldos su sąžinės sąskaita. Jeigu esi labai pavargęs, geriau pasimelsk ką nors trumpesnio, bet pamalžiai. Pagarbiai nusirenk, apsišlakstyk švęstu vandeniu ir bandyk užmigti melsdamasis arba su kitomis maldingomis mintimis.

a. Liturgika apskritai.

Teologijos sisteminių enciklopedijų autoriai paprastai liturgiką priskaito prie pastoralinės teologijos, nes ganytojui reikia nuolat pildyti liturgijos įstatymai. Bet to prisilaikant galima būtu ir moralinė teologija ir beveik visos kitos teologijos šakos padaryti pastoralinės dalimis. Man atrodo, kad liturgika nėra kito teologinio mokslo dalis, o savaiminė šaka, lygi kitoms, nes turi savo objektą, savo ypatingą metodą ir savo gana ilgą bei plačią istoriją. Liturgika apima tuos įstatymus, kuriais Bažnyčia tvarko savo viešąsias pamaldas.

Senovės graikų žemoje kalboje leitos vadindavosi liaudis ir žodis ergo, klasikų vartojamas tik būsiančio laiko formoje erkso, reiškė veikti. Taip leiturgia graikuose reikšdavo kiekvieną viešą valdininkų veiksmą. Krikščionys, pasisavinę tą žodį, paliko jį vien šventų apeigų visiems veiksmams reikšti. Tąja prasme jį vartoja trečioji Evangelija [Luko] 1,23 apie Zachariją, rašydama: ὡς ἐπλήθησαν αἱ ἡρέραι τῆς λειτουργίας, ἀπῆλθεν εἰς τὸν οἶκον. (kai išsipildė viešojo tarnavimo dienos, nuvyko į savo namus).

Bet liturgijos vardas ne visoje krikščionijoje turi griežtai vienokios reikšmės. Rytų krikščionijoje liturgijos vardu vadinama tiktai viena aukščiausioji ir švenčiausioji apeiga, būtent, nekruvinas kruvinosios V. Jėzaus pasiaukojimo mirties atnaujinimas. Tą mes lietuviškai vadiname Mišios. Vakarų krikščionijoje liturgijos žodis turi platesnės reikšmės, nes apima visus oficialius kunigijos veiksmus, atliekamus Dievui garbinti ir sakramentams teikti. Reikia pažymėti žodis oficialius, nes privatus pamaldumas nėra liturgijos dalis. Oficialus veiksmas kartais gali būti ir neviešas, sakysim, brevijoriaus kalbėjimas, ir tada jis yra liturgijos veiksmas. Privatus pamaldumas gali būti ir viešas ir kunigo vedamas, sakysime, rožančiaus kalbėjimas, bet jis dėl to netampa liturginis. Gegužės arba spalių mėnesiu pamaldos yra liturgija tik tiek, kiek yra išstatomas Švč. Sakramentas. Skaitymai ir rožančiaus kalbėjimai, nors labai iškilmingi, nėra liturginiai. Sakoma, kad liturgikos, kaipo liturgijos mokslo, vardą įvedęs F. X. Schmids savo veikale „Liturgik der christkatholischen Religion“ 1832.

Kadangi savo mintis ir jausmus žmonės išreiškia savo veiksmais, tad liturgija yra labai artima dogmatikai. Kai kurios pirmųjų krikščionių mintys galėjo likti niekur neužrašytos, bet jos buvo išreikštos arba Dievo garbinimo apeigomis, arba forma tų daiktų, kuriuos Bažnyčia vartojo Dievui garbinti, taigi nevienas stambusis teologas imdavosi įrodymų savo pažiūroms iš liturgikos veiksmų ir reikmenų.

Mažiau sąryšio liturgija turi su moraline teologija, nes apima išorinius Bažnyčios tarnų veiksmus, tačiau negalima sakyti, kad visai jo neturėtų. Liturgikos uždavinys yra ne vien Dievas garbinti, bet ir žmonių širdyse sukelti geriausių, gražiausių jausmų, palengvinančių krikščionims išpildyti sunkiuosius doros mokslo reikalavimus.

Daugiausia santykių liturgika turi su dailaus meno šakomis. Architektūra stato tas trobas, kuriose būva pamaldos. Skulptūra ir tapyba puošia šventyklas paveikslais ir statulomis. Tapybos šaka, vitražų menas, darydamas paveikslus ant stiklo, ir langus paverčia meno kūriniais. Mozaika puošia pačias brangiausias vietas paveikslais iš spalvotų akmenėlių. Giesmės ir muzika yra stambi liturginių veiksmų dalis. Jai tarnauja chorai, vargonai ir orkestras. Šventus rūbus gamina artistinis audimas ir išsiuvinėjimas spalvomis bei auksu. Šventieji indai, taurės, monstrancijos, relikvijoriai dažnai būva artistų auksakalių pagaminti su įvairiais jų meno papuošalais, su emalio kūriniais. Mezginių menas pasirodo aibių ir kitų bažnyčios baltinių papuošaluose. Kaip iš daugelio įvairių muzikos instrumentų sumaniai sudarytas orkestras padaro gražaus ir smarkaus įspūdžio, taip liturgika tampa bendru visų menų orkestru. Sumaniai pavartota ji gali kelte pakelti žmogų prie Dievo. Tik šokiai neįeina į liturgiką, bet simetriška žmogaus judėjimų harmonija yra liturgikos veiksmuose.

Liturgikos uždavinių yra gana daug. Tarp tų pirmas — sužinoti veikiančiuosius Bažnyčios apeigų įstatymus, antras — susekti jų prasmę, trečias — palikti istoriją, ketvirtas — reikšmę, penktas — palikti geros ir gražios medžiagos naujiems sumanymams, galintiems patobulinti apeigas. Taip kanonų teisės, taip liturgikos įstatymai yra iš žmonių galios kilę, todėl mainosi ir tobulėja. Ištyręs praeitį ir žinąs dabartį mokslas gali paruošti tinkamiausių sumanymų ateičiai. Visi tie uždaviniai sueina į vieną tikslą: išorinėmis sutvarkyto gražumo priemonėmis pakelti žmonių jausmus ir pakreipti mintis prie Dievo.

Liturgikos šaltiniai galima suskirstyti į dvi rūšis: a) dabartinės liturgijos įstatai ir b) liturgijos istorijos medžiaga. Pirmajai rūšiai tarnauja vadinamosios liturginės knygos. Jų eilėse pirmą vietą skiriame Missale Romanum. Pontificale Romanum išdėsto vyskupų ir jų asistos atliekamas apeigas, kaip Mišiolas kunigų. Rituale Romanam yra kitų apeigų vadovas ir taisyklių šaltinis. Šalia tų, nuolat vartojamų. Yra dar kitų rečiau ir mažiau reikalingų apeigose knygų, ypač lekcionarijai, antifonarijai ir kiti. Kiekviena rytų apeigų bažnyčia turi savu knygas apeigoms tvarkyti.

Antroji liturgikos šaltinių rūšis yra reikalinga jos istorijai. Evangelijose, ypač Apaštalų Darbuose, yra minėta kai kurios V. Jėzaus pavartotos apeigos, todėl Naujasis Įstatymas yra pirmutinis krikščionių apeigų šaltinis. Jų istorijai daugiau medžiagos randama šv. tėvų veikaluose ir daugelyje senovės liekanų, ypač katakombose.

Šiek tiek liturginės medžiagos yra Klemenso Romiečio (†96) ir Ignoto Antiochiečio (†110) laiškuose. Didache (I amžiaus) aprašo krikšto apeigas, Justinas kankinys — sekmadienio apeigas. Peregrinatio Aetheriae, parašyta apie 385 m., apsako didžiosios savaitės apeigas Jeruzalėje. Gana daug medžiagos liturgijos istorijai yra Apaštalų Konstitucijose (IV a. pab.), Kirilo Jeruzaliečio (†386) Katechezėse ir Pseudoareopagito bei Augustino raštuose.

Liturgikos metodą yra trilypė: juridinė, istorinė ir estetinė. Juridinė ji yra dėl to, kad apeigų taisyklės yra taip pat aukščiausiosios valdžios įsakymai, kaip ir kanonai; istorinė dėl to, kad daug apeigų tampa suprantamos tik atsiminus jų praeitį, kada ir kokiu tikslu įvestos; estetinė — dėl to, kad liturgika yra gražiojo meno pavartojimas tikybos tikslams.

b. Liturgikos istorija.

Reikėtų atskirti liturgijos istorija nuo liturgikos istorijos. Pirmoji yra antrosios objektas. Liturgika, kaipo mokslas, galėjo tik tada pasirodyti, kada liturgija jau buvo žymiai išaugusi ir sustiprėjusi.

Pirmaisiais trimis krikščionijos šimtmečiais negalėjo būti didelių ir iškilmingų apeigų, nes persekiojimo laikais reikėjo vien slapstytis, tačiau esant sakramentams buvo ir apeigų juos teikiant bei priiminėjant.

Iš katakombų išėjusi krikščionija ketvirtame šimtmetyje ėmė statytis stambių ir gražių bažnyčių. Drauge išsivystė ir liturgija. Pasigaminusi tai, ko troško, negalėdama turėti katakombose, Bažnyčia pasitenkino tuo ir ilgokai liturgijos netobulino.

Karolio Didžiojo laikais pasirodė mokslo ir kitų kultūros šakų kitimas. Bažnyčia tada buvo Vakarų Europos dvasių vadovė. Pirmaudama beveik visose srityse, Bažnyčia nemaža patobulino ir savo apeigas. Ta kryptis ėjo per kelis šimtus metų, nuo devinto iki trylikto. Tada maždaug galutinai nusistovėjo tos apeigos, kurios ir šiandien sudaro svarbiausią dalį lotynų apeigose.

Tuo laiku ėmė atsirasti ir liturgikos t. y. liturgijos mokslo. Ama1arius († apie 850), Valafridus rašo veikalus De officiis ecclesiasticis, Bemo (†1048) — Libellus de rebus ad Missae officium pertinentibus; Bernardus a S. Blasio (†1110) arba kas kitas — Miralogus de ecclesiasticis observationibus; Gu1ielmus Durandus (†1296) — Rationale divinorum officiorum.

Renesanso laikai ne tiek įvedė naujų liturgijos veiksmų, kiek padarė atmainų šventuose rūbuose, muzikoje ir kituose meno teikiamuose liturgikos dalykuose.

Po Tridento susirinkimo atsirado gana daug veikalų apie liturgikos dalykus, ypač XVII ir XVIII amžiais. Tarp tų žymiausi: kardinolas Bona (†1674), Thomasius (†1713), Martene (†1739), Muratori (†1750), Assemani (†1782), Gerbert (†1793).

Juozapo II pastangos pakelti pastoralinę teologiją žymiai pakėlė ir liturgiką. XIX amžiuje ji tapo savaiminis mokslas. Istorijos, archeologijos ir meno istorijos įsigalėjimas daug naudos padarė liturgikai. Benediktinų vienuolija galutinai sutvirtino tą mokslą. Ypač daug gera padarė abatas Gueranger (†1875) vienuolyne Solesmes, Prancūzijoje, ir jo įpėdinis Dom Cabrol. Pastarasis leido Le Dictionaire Lithurgique.

Nemaža liturgikos mokslui patarnavo jau minėtasis F. X. Schmid (1841), Thalhofer (†1891) savo veikalu Handbuch Liturgik ir Duchesne raštu: Les Origines du culte chretien, Paris 1903.

c. Liturgikos Sistema.

Kol kas mokslininkai, skaidydami liturgikos medžiagą į skyrius, toli gražu nevienodai tą daro. Medžiagos yra daug, o suskirstymo darbas imta dirbti dar nesenai; besiplėsdamas mokslas nuolat parneša daug naujos medžiagos.

Geras yra Krieg’o išskaidymas į bendrąją ir ypatingąją liturgiką. Bendroji apima liturgikos principus, jos esmę ir pradžią bei įvairias išorės Dievo garbinimo formas. Ji taipgi kalba apie penkis daiktus, reikalingus apeigoms; pastatą, laiką, daiktus, kalbą ir veiksmus. Ypatingoji arba specializuotoji liturgika apima Mišių, Brevijoriaus kalbėjimo ar giedojimo, sakramentų ir sakramentalijų apeigas. (Chr. Dr. C. Krieg, Enzyklopedie d. Theol. Wissenschaften. Freiburgi i. Br. 1910 p. 307) J. B. Falise truputį kitaip skaido liturgikos medžiagą. Jo sistemą paduosime sulig jo veikalu Sacrorum Rituum…. compendiosa elucidatio, Scaphusiae 1863. Visą liturgiką jis suskirsto į dvi dalis. Pirmoji yra apeigų išdėstymas. Ji turi keturias sekcijas: 1) skaitytinių Mišių apeigos. 2) įvairios apeigos mažosiose bažnyčiose 3) apeigos didžiosiose bažnyčiose ir 4) vyskupiškos apeigos. Antroji dalis aiškina Mišiolo, Brevijoriaus ir Ritualo rubrikas. Toje dalyje yra penkios sekcijos: 1) apie rubrikas ir jų reikšmę apskritai, 2) Mišiolo rubrikos, 3) bendrosios Brevijoriaus rubrikos, 4) Mišiolo ir Brevijoriaus rubrikų suderinimas su kalendoriumi ir 5) Ritualo rubrikos. Prie to visa yra pridėta Appendix apie tuos kanonų teisės įstatymus, kurie liečia liturgiją.

Krieg’o suskirstymas, rodos, apima daugiau medžiagos negu Falise ir dėl to geriau tinka mokslui. Krieg’as rašė apie 40 metų vėliau. Prie tų dviejų dalių dar reikia pridėti naujaisias laikais ypač padidėjusi sulyginamoji liturgika, kuri duoda žinių apie įvairių, ypač Rytuose gyvenančių, bažnyčių apeigų sistemas. Įvairių liturgijų lyginimą galima imti kaipo metodą, dėstant kiekvieną liturgikos dalį atskirai, bet tai žymiai trukdo praktiniams liturgikos tikslams, kurių jai reikia labai žiūrėti. Kliūtis pašalinama, išskyrus sulyginimą į tam tikrą dalį.

Krikščioniškų apeigų lyginimas su nekrikščioniškomis, rasi, geriau tiktų į religijų lyginimo mokslą, nes per toli yra nubėgęs nuo principų, ant kurių liturgika stovi, būtent, nuo dogmos, kad krikščionybė yra Dievo apreikšta. Beveik nuo pat pradžios, kaip tik religijų lyginimas atsirado, jis jau lygino krikščionių ir nekrikščionių apeigas. Taigi nėra reikalo tas darbas pavesti kitam.

Yra žmonių tvirtinančių, būk teologija nesanti mokslas. Gana keista, kad tie žmonės labai tolimi vieni nuo kitų. Scholastikos žlugimo laikais gyveno labai žiaurus žmogus, nors jis buvo vienuolis domininkonas ir kunigas. Tai buvo prancūzas Durandus († 1332). Jis pasižymėjo savo pažiūrų keistumu. Durandus taip aukštino tikėjimą, kad iš jo padarė beveik karikatūrą. Beaukštindamas tikėjimą, priėjo prie to, kad ir teologiją pavadino nebe mokslu. Mokslo vardas tinkąs žemesniojo žinojimo rūšims, kurios pasiekiamos vienomis gamtinėmis tyrimo priemonėmis.

Ispanas Gabriel Vasquez († 1604) pasižymėjo tuo, kad šalia svarbių rimtų dalykų keldavo tuščių klausimų. Nors jis buvo jėzuitas, kaip ir Suarez, bet dėjosi lyg einąs lenktyn su Suarez’u. Tarp kitų Vasquez’o keistumų yra ir tas, kad pats, būdamas teologas ir mokslininkas, teologiją vadino nemoksiu. Buvo ir daugiau scholastikų, prisilaikiusių tos nuomonės, kad teologija nesanti mokslas. Jie sakydavo, būk negalį būti apie tą patį daiktą mokslo ir apreiškimo. Ką žmogus patyręs savo protu, tas esąs mokslas, ką gaunąs iš apreiškimo, tas esąs tikyba. Nesą reikalo Dievui apreikšti tą, ką žmogus gali patirti savo protu. Tačiau paskutinis sakinys yra klaida. Labai lengva yra žinoti be apreiškimo, kad vagystė arba žmogžudystė yra bloga, tačiau Dievas, apreikšdamas Mozei Dešimtį įsakymų, nepraleido sakinių: „Nežudyk“ ir „Nevok“.

Durando ir Vasquez’o pažiūrą labai smarkiai atnaujino Italijos valdžia XIX šimtmetyje, panaikindama teologijos fakultetus valdžios universitetuose tuose miestuose, kurie pirmiau nepriklausė Piemonto kunigaikščio, tik buvo Viktoro Emanuelio užkariauti. Prancūzijai pradėjus vesti aštrią antikatalikišką politiką, katalikiškoje iš prancūzų 1871 m. atimtoje Alzacijoje pratuštėjo Strassburgo (Argentorato) universitete istorijos katedra. Vokietija, valdydama Alzaciją, norėjo pasinaudoti prancūzų klaidomis. Turėdamas teisės skirti profesorius universitetams, Vilimas II paskyrė į Strassburgą žymų kataliką istoriką Dr. Jurgį Spahn’ą. Nekatalikiškoji to universiteto profesorių dauguma buvo tuo labai nepatenkinta. Berlyno universiteto profesorius Mommsen’as tarėsi esąs užtektinai rimtas, kad pakeltų balsą prieš ciesorių, tvirtindamas, kad kataliko esą negalima skirti universiteto profesoriumi. Nors Spahn’as nebuvo teologas, bet keliamas prieš jį triukšmas kenkė ir teologijai, kurią jis gerbė. Prancūzija 1906 m. panaikino savo konkordatą su popiežium ir drauge panaikino krikščionių teologijos fakultetus, palikdama Islamo tikybos aukštąsias mokyklas Alžyre ir Marokoje. Vokietijos aukštųjų mokyklų mokytojų suvažiavimas Jenoje 1908 m. priėmė rezoliuciją, reiškiančią pageidavimo panaikinti teologijos fakultetus Vokietijos universitetuose. Rezoliucija buvo gana neaiški ir be įrodymų. Lietuvoje už teologijos išmetimą iš mokslų tarpo 1921 m. stojo ministerių kabineto organas, dienraštis „Lietuva“, ypatingai trys jo bendradarbiai: daktaras Avižonis, teisininkas A. Janulaitis ir gydytojas Jonas Kairiūkštis.

Nenuostabu, kad politikai, vykindami savo pažiūras, negvildena ir neduoda jų gvildenti ramiai ir bešališkai, kaip mokslui reikia. Atnaujinę Durando ir Vasquezo tezę Vokietijos profesoriai, susivažiavę Jenoje 1908 m., teparėmė ją vien savo autoritetu, bet ne įrodymais. Kadangi suvažiavime teologų buvo labai maža, kadangi profesoriai buvo specialistai, kadangi specialistams mokslų visuotė dažniausiai nerūpi, tad ir rezoliucija yra gangreit suprantama, nors neteisinga. Asmeniui, norinčiam įrodymų, o ne autoriteto, visgi gaila, kad tokiame dideliame mokslų šaltinyje, kaip Vokietijos profesorių kongresas, tų įrodymų neatsirado. Kad tų įrodymų neatsirado Lietuvos oficioze, tai taipgi suprantama, nes ne tam dienraščiai leidžiami, kad ramiai ir nuodugniai gvildentų mokslo klausimus.

Pažiūrėjus į čion svarstomos problemos istoriją,susidaro gana liūdnas reginys: didelis posakis atvejų atvejais buvo kalamas plačiai visuomenei į mintis, nors visai nesirūpinta jis nuodugniai ir ramiai pirma išgvildenti žinovų tarpe ir sudaryti pastovi apie jį mokslininkų nuomonė. To liūdno reginio priežastis yra kitas gana artimas faktas: visuomenėje yra paplitusi nuomonė, būk tikyba nesutinkanti su mokslu. Kadangi teologija yra tikyba, tai mintijama, kad ir ji prieštaraujanti mokslui, todėl negalinti nei pati būti mokslas, nei vadintis jo vardu.

Europos vakaruose jau prieš kelias dešimtis metų pastebėtas šito protavimo silpnumas. Juk gali būti mokslo apie klaidas, kaip yra mokslo apie ligas. Ir ligos, ir klaidos žmonėse atsiranda ir plinta tam tikrais dėsniais. Jie naudinga ištirti, nes ištyrus galima rasti priemonių blogumams pašalinti ar sumažinti. Nors tad teologijos fakultetas Paryžiaus universitete buvo panaikintas, tačiau tame pačiame universitete buvo įkurta religijos mokslo katedrų. Kol kas valdžia j tas katedras kviečia netikinčius arba tikėjimo atsižadėjusius žmones, bet mokslo žvilgsniu nėra menkesni už juos tie, kurie, visą amžių pašventę tikybos klausimams nagrinėti, nepasirodė lengvai galį keisti savo įsitikinimus, atsižadėti to šiandien, ką vakar yra skelbę kaip tiesą. Tiems lengva keisti mintys, kuriems jos laikosi dvasios požievyje; sunku keisti tiems, kuriems jos suaugusios su pačia dvasios gelme. Jeigu šitie pastovių įsitikinimų žmonės pripažįsta tikybai tikros vertės, tai jie visgi dėl to nėra mažesni, mokslininkai už prisilaikančius neigiamųjų pažiūrų. Nereikia užmiršti ir to, kad posakis, būk teologija ar tikyba esanti priešinga kokio nors mokslo patikrintiems duomenims, yra klaidingas. Logika draudžia daryti išvadą iš klaidingu sakinių.

Antra, sakoma, kad teologija negalinti būti mokslas, nes ji prisilaiko Bažnyčios ištarmių, išsprendžiančių dalyką ir nepaliekančių mokslininkui laisvės turėti kitokių nuomonių. Šito priekaišto neprisiima protestantų teologija, nes ji niekam nepripažįsta teisės davinėti tikybinių tiesų sprendimus. Taigi nors protestantų tikybos teologija turėtų teisės vadintis mokslu. Katalikų teologija pripažįsta Bažnyčiai teisę daryti tikybos dalykų išsprendimus, bet dėl to nepaliauja buvusi mokslas lygiai taip, kaip ir parinktieji teisininkai nepaliauja buvę mokslininkais tada, kada jų prirengtas įstatymų sumanymas, perėjęs per parlementą, tampa privalomas visiems. Ką katalikų teologijos mokslas atranda betyrinėdamas ir ką mokslininkai įrodo, kad tai tiesa, tą Bažnyčios ištarmė galutinai patvirtina. Daugeliui rodosi, būk pirma įvykstanti Bažnyčios ištarmė ir tik paskui prasidedančios teologų pastangos įrodinėti tos ištarmės tiesą. Iš tiesų gi yra visai priešingai. Kada mokslas pasiekia klausimo dugną, kada tas klausimas esti visais žvilgsniais ištirtas ir visa jį liečiančioji medžiaga sutvarkyta, tik tada įvyksta Bažnyčios išsprendimas, vadinamoji dogminė definicija. Nuo pradžios XII amžiaus teologijos mokslas gvildeno Nekalto Marijos Prasidėjimo klausimą. Septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje mokslo ir visuomenės pažiūra į tą dalyką buvo visai nusistovėjus, bet Bažnyčios ištarmė tą nuomonę oficialiai paskelbė dogma tik 1854 m. Žinant, kad teologijos tyrinėjimai eina pirma Bažnyčios ištarmių, negalima sakyti, būk tos ištarmės varžančios teologų laisvę.

Sykį paskelbtosios ištarmės savo keliu tampa mokslo medžiaga, kaip plytos architektui. Architektas plytų nemaino, bet iš jų stato tokius meno gaminius, kokius sugeba daryti jo talentas ir mokslas. Taip pat ir istorikas neturi laisvės mainyti įvykusius faktus, bet iš jų sudaro tautos, platesnės ar siauresnės visuomenės, gyvenimo paveikslą.

Kaip katalikų teologija naudojasi Bažnyčios ištarmėmis, taip protestantų ortodoksų teologija remiasi Dievo apreiškimu, tilpusiu Šv. Rašte, kurį katalikai lygiai gerbia. Tarp dviejų tad teologijų yra skirtumas tik kiekybe, o ne kokybe. Abi remiasi Dievo žodžiu. Kaip teologija Dievo žodį stato aukščiau už teologo mintį, taip gamtos mokslas padarytąjį bandymą arba eksperimentą stato aukščiau už gamtininko spėliojimą. Skirtumas tarp gamtininko ir teologo yra tas, kad vienas savo mintį taikina prie vienos rūšies įvykių, kitas prie kitos.

Kol žmogaus mintis laikosi prie įvykių, vis tiek ar jie yra dvasios ar kūno srityje, kol ta mintis renka tų įvykių daugybes ir juos tvarko, lengvindama kitiems juos patirti ir atsiminti, tol eina mokslas. Bet kada žmogus ima įvykius kraipyti sulig savo mintim, vienus nebuvusius pramanyti, kitus buvusius slėpti, tuomet jau mokslo nebėra.

Kiekvienas mokslas turi savo objektą ir savo priemones tam objektui tyrinėti. Jeigu kokis nors tyrimo objektas yra tiek siauras, kad jo neištenka vieno asmens gyvenimui pripildyti, kai tas asmuo vien tik objekto tyrinėjimą tedaro, tai tas mokslas būva kito platesnio mokslo dalis. Mažyčių organizmų narvelių mokslas O. Hertwig’o laikais tiek padidėjo, kad kytologija tapo savarankišku mokslu, nes jos daugiau ištenka, negu vieno mokslininko gyvenimui pripildyti. Kas numano kytologijos ir teologijos objektų didumo skirtumą, tas supranta, kad teologija turi būti ne vien savarankiškas mokslas, bet savarankiškų mokslų sistema. Fundamentinė teologija yra iš naujausių teologijos šakų. Prieš 1830 metus ji dar nebuvo savarankiška. 1910—1914 metais jau reikėjo sudaryti aštuonių specialistų bendrija to mokslo duomenims išdėstyti. Toks keleto žmonių parašytas veikalas vadinosi Religion, Christentum und Kirche. Jo autoriai yra profesoriai: Esser, Mausbach, Dunin – Borkowski, Pohle, Peters, Schmidt ir Kirsch. Fundamentinė teologija tad šiandien jau turi objektą didesnį, negu reikia sudaryti savarankiškai mokslo šakai. Kitos šakos teologijoje yra didesnės už fundamentinę. Suvedant kas iki šiol pasakyta, teologija yra mokslas, nes turi užtektinai didelį objektą.

Ji yra mokslas ir dėl to, kad turi savo metodą. Metodologijoje yra taisyklių, bendrų visiems mokslams, ir yra taisyklių, bendrų įvairioms mokslų grupėms, pagalios yra specialių taisyklių, pritaikinamų tik vienam mokslui arba vienai mokslų sistemai. Teologija naudojasi visomis visiems mokslams bendromis taisyklėmis, nes jos sudaro logikos ir gnoseologijos objektą. Istorinių mokslų metodą teologai panaudoja Šv. Rašto ir Bažnyčios istorijos srityse. Gamtinius faktus, įeinančius į teologijos dalį, vadinamąją teodicėją, teologai sužino ir ištiria tomis pačiomis priemonėmis, kokiomis naudojasi gamtininkai. Yra tokių teologijos dalių, kur vartojama filosofijos ir teisių mokslų metodai.

Sulyginus teologiją su medicina matyt, kad abi naudojasi daugeliu įvairių mokslų ir jų objektais. Del tos metodų įvairybės medicina nepaliauja buvusi mokslas. Taip pat nei teologija. Įvairių metodų reikalas išvien su objekto didumu priverčia teologiją skaidytis į šakas ir teologus specializuotis. Teologija skiriasi nuo medicinos tarp kitko ir tuo, kad ji turi grynai teologinę metodą, nepritaikinamą kitiems mokslams, kai medicina neturi metodo, tinkančio jai vienai ir nepritaikinamo kitiems gamtos mokslams. Tas teologijos metodo ypatingumas yra, kad kritiškai konstatuotam Dievo apreiškimui ji pripažįsta absoliučią tiesą.

Nors šitą svarbiausią teologinės metodo taisyklę pripažįsta bešališkai mintijantys visų mokslų gerbėjai, tačiau tiesos, pažintos šią taisyklę benaudojant, yra teologinės tiesos. Jeigu jomis pasinaudoja kiti mokslai, tai dėl to jos nepaliauja buvusios teologijos tiesos. Lygiai nepaliauja buvusios gamtos ir istorijos tiesos tie faktai, kuriais naudojasi teologija.

Teologija yra mokslas dar ir dėl to, kad turi savo istoriją, nes nesančių daiktų istorijos paprastai nebūna. Teologijos istoriją sudaro žinios apie tai, kaip atsirado teologijos šaltiniai, kaip tų šaltinių patiektoji medžiaga buvo aiškinama ir tvarkoma, koki žmonės tą darbą dirbo ir kokiais veikalais patarnavo žmonių žinybai. Gana ilga eilė yra tų žmonių, kurių visas veikimas susitelkęs teologijoje, tačiau jie taip pakėlė savo laikų kultūrą, jog pakilo ne viena teologija, bet ir kitos mokslo ar civilizacijos šakos drauge. Užteks paminėjus šv. Augustiną, šv. Tomą Akvinietį. Gracianą, Vincentą Bellovakietį, beveik visus Europos literatūrų pirmuosius rašytojus, daugumą labdarybės didžiavyrių (Vincentas a Paulo) ir nemaža stambiųjų pedagogų (šv. Jonas de la Salle, šv. Angela Merici). Pastaraisiais laikais Leonas XIII patarnavo ne vien teologijai, bet ir filosofijai, ir istorijai.

Žinančiam teologijos istoriją nereikia kitų įrodymų, kad ji yra mokslas. Kas meta teologiją iš mokslų eilės, neišmokęs teologijos istorijos, tas apsieina lyg asmuo, smerkiąs ką nors, neištyręs smerkiamojo veiksmų. Deja, reikia pasakyti, kad aukščiau minėtasis Vokietijos profesorių kongresas tą neteisybę padarė. Mes labai gerbiame mokslininkus, bet arčiau susipažinę su jais, ypač su paskutinėmis dviem dešimtimis metų, turime pripažinti, kad ir jie yra žmonės. Dar nėra dviejų šimtų metų nuo to, kaip redemptoristai išmetė iš savo vienuolijos jos įkūrėją šv. Alfonsą Liguorį. Šiandien redemptoristai nemėgsta minėti to atsitikimo. Vokietijos universitetų profesoriai priėmė rezoliuciją iš mokslų eilės išbraukti teologiją, kuri pagimdė Europos universitetus. Kas gyvens už dviejų šimtų metų, tas galės matyti, kiek Vokietijos profesoriai jausis garbingesni už redemptoristus. Redemptoristai savo klaidą pataisė, šventąjį savo įkūrėją pakvietė atgal. Vokietijos universitetai po savo profesorių rezoliucijos jau įkūrė keletą naujų teologijos fakultetų. Mes visi darome klaidų ir jas taisome. Tiktai kas nepakenčia kitų žmonių pažiūrų šalia savęs, tas neturėtų kalbėti apie mokslo laisvę. Tos laisvės nėra tenai, kur teologijai nepripažįstama teisės būti mokslu.

Žiūrint tad į teologijos objektą, metodą ir istoriją, reikia teologiją pavadinti ne vien mokslu, bet dar priskaityti prie senųjų, stambiųjų ir rimtųjų mokslų.

3 §. Nėra prieštaravimo tarp teologijos ir kitų mokslų.

Mūsų laikais mokslą išėjusieji žmonės yra išsiskaidę į Tarno Akviniečio arba Aristotelio pasekėjus, tikinčius, kad žmogus tiesą pažįsta, kada savo mintį pritaikina prie dalykų, ir į Kanto šalininkus, tikinčius, kad žmogaus išmintis daiktų nepasiekia, bet tik fenomenus, arba savo paties pasigamintas percepcijas. Einant Kanto šalininkų mintimi reikėtų neleisti nei klausimo kelti apie prieštaravimus tarp įvairių pažiūrų, nes jos visos lygiai subjektyvios, kadangi nei viena, nei kita daiktų nepasiekia. Tačiau lyg kažin kokios nelemtos galybės verčiama dauguma Kanto šalininkų laužo savo sistemos pamatus, tvirtindama, būk teologija prieštaraujanti mokslui. Tą tvirtinimą spauda platina dviem būdais. Pirmasis būdas rodo nesutikimų šaltinius, antrasis mini eilę faktų, prie kurių teologija susidurianti su kitais mokslais ir su jais nesutinkanti. Žinomiausias tų tariamųjų nesutikimų platintojas buvo amerikietis Draper. Jo raštas „History of the Conflicts beteveen Religion and Science. New-York 1873“, išverstas rusų kalbon, paplito ypač Lietuvos gimnazijose ir padarė daug įtakos jaunų moksleivių protams. Jie skaitė jį daugiausia slapčia, neprisipažindami, kad skaito; nebuvo kam atitaisyti iš Draperio prisižvejotų klaidų, o patys skaitytojai dar buvo taip jauni, kad tų klaidų negalėdavo pažinti.

Bendrieji tariamųjų konfliktų šaltiniai yra šie: 1) tikėjimas, trukdąs tyrinėjimų laisvę, 2) jis nesutinkąs su mokslo rimtybe ir 3) tikyba esanti susikompromitavusi istorijoje. Nors pirmąjį dalyką mums reikėjo lytėti pereitame paragrafe, kalbant apie dogmines definicijas, tačiau ir čionai peržiūrėsime dar visus tris pagrindinius tariamųjų nesutikimų šaltinius. Daugelis teologijos enciklopedijos vadovėlių neliečia šitų nesutikimų, nes nuodugniai juos išgvildenti palieka toms teologijos šakoms, kurioms daroma priekaištų, būk nesutinkančios su kitais mokslais. Specialius klausimus ir mes paliksime specialybinėms teologijos mokslo šakoms, čionai dėdami tik principus. Mes tad tvirtiname, kad teologija mokslo laisvės netrukdo. Vokietijos profesoriams priėmus Jenos rezoliuciją, nepalankią teologijai, Berlyno universiteto teologijos profesorius A. Harnack’as kaltino vien tik katalikų teologiją, sakydamas, kad mokslininkas turi laikytis neribotos laisvės ieškoti ir žinoti. Anot Harnacko, katalikų tikėjimo stiprybė neduodanti jiems laisvės būti be aiškių nuomonių stambiuose, mokslą liečiančiuose dalykuose, o tos nuomonės varžančios laisvę.

Kolonijos (Koelno) pastorius Jatho savo bažnyčioje iš sakyklos ėmė skelbti dalykų, ir parapijiečiams ir bažnyčios vyriausybei pasirodžiusių niekaip nesutaikinamais su skysčiausia krikščionyste. Ta prūsų liuterių bažnyčios vyriausybė sudarė vadinamąją Ištarmių Kolegiją (Spruchkollegium), kuri pareikalavo, kad Jatho arba atsisakytų pastoriaus vietos, arba liautųsi iš krikščionių sakyklos skelbęs pažiūras, griaunančias krikščionybę. Kadangi Ištarmių Kolegijos pirmininkas buvo prof. A. Harnack’as ir balsavo su jos dauguma, tad Harnackui prikaišiojo Dr. Jatho, kad šis užmiršęs savo pažiūras į nevaržymą mokslo pažiūrų laisvės.

Nėra reikalo dėtis su Harnacko priešais, tik yra reikalo pažymėti, kad gyvenimas privertė tą garsųjį mokslininką prieštarauti jo paties žodžiams. Klaida buvo žodžiuose, būk privaloma katalikams ištarmė varžanti mokslo laisvę. J. S. Hagen teisingai sako, kad visišką nuomonių laisvę turi tik tas, kuris nieko nežino. The freest of all in their thinking are the ignorants. In short the more freedem of opinion the less science (Žiūr. Science and the Church Cath. Encyklopedia XIII, 601 d.) Nors aritmetika nėra istorijos nei patologijos dalis, tačiau ir patologija, ir istorija vienaip yra verčiamos pripažinti aritmetikos taisyklę: dusyk du sudaro keturis. Tai yra visiems privalomas pagrindas (Voraussetzung). Geometrijos tėvas Euklydas tą mokslą pastatė ant neįrodomų pagrindų (Voraussetzungen). Penktasis Euklido pirmosios knygos postulatas Prokliui pasirodė įrodomas, bet iš tiesų yra neįrodomas pagrindas1. Bandymai sudaryti mokslus be postulatų arba pagrindų niekuomet nepasisekė ir negali pasisekti. Svarbu tiktai, kad tų neįrodomų postulatų nebūtų daugiau, negu reikia. Katalikų teologija tų postulatų skaičių sumažino tiek, kad ir Dievo buvimo nepriskaito prie jų, o tik prie įrodymo reikalingų tvirtinimų. Tuo katalikystė skiriasi nuo jausmo religijų. (Gefühlsreligion).

Sakoma, būk teologija nesutinkanti su mokslu dėl to, kad, atsižadėdama jo rimtybės, imančios savo žinias iš vieno tik savo patyrimo, savuosius įsitikinimus semia iš dogminių definicijų, padavimo ir Šv. Rašto.

Čia reikia atsiminti, kad mokslo rimtybę sudaro gausus ir tikras tiesos pažinimas, o ne paniekinimas kai kurių šaltinių, ypač jeigu jų naudingumą patvirtino daugiau, negu tūkstančio metų patyrimas.

Apie definicijas užtenkamai pasakyta aukščiau. Jos yra mokslininkų prirengtos ištarmės, formuluojančios Dievo apreikštąją tiesą. Kas žino, kad žmonių liudijimas sudaro istorijos mokslo gausiausią šaltinį, tas pripažins, kad Dievo apreiškimas yra liudijimas ne menkesnis už rimčiausią žmonių pasakymą. Dar niekas neįrodė ir niekas neapsiima įrodyti, kad nėra Dievo, ir kad apreiškimo būti negalėjo.

Yra žmonių, iš gamtos mokslų, iš filosofijos ir iš istorijos bandančių pašalinti Dievą, bet tai daroma tiktai gryno neįrodyto postulato būdu. Kam rūpi nedauginti tas neįrodytų ir neįrodomų postulatų skaičius, tas, nepripažindamas Dievo ir apreiškimo pašalinimo iš mokslų, nepaliauja buvęs mokslo žmogus ir kraštutinio dogmatizmo priešas.

Sakoma, būk teologija, kaipo mokslas, apsidergusi praeityje ir tą liudijanti istorija. Ypač trys faktai esą ryškūs: a) inkvizicija, kuri žudė laisvo tyrinėjimo žmones, b) popiežiaus Kaliksto III bandymai ekskomunikomis pašalinti Halley’o kometą, ir c) astronomo Galilėjaus kankinimai už Koperniko nuomonės platinimą.

Jeigu mes poeziją imtume kaltinti už tai, kad Roma buvo sudeginta 64 metais ir kad nesuskaitomos daugybės nekaltų žmonių buvo nužudytos, neteisingai apkaltintos dėl to padegimo, tai žmonės mūs klausytų labai stebėdamiesi. Tačiau teologijos mokslas su Ispanijos inkvizicija siejasi tiek jau, kiek Nerono veiksmai su poezija. Gydytojo Gillotino išrastasis prietaisas yra nukirtęs apie milijoną nekaltų galvų, bet dėl to nedera sakyti, būk medicina susikompromitavusi istorijoje. Niekas nekaltina fizikos, už ką vagys panaudoja jos išradimus savo tikslams. Nedera kaltinti nei teologijos už tai, kad vienas ar kitas jos išmokęs žmogus apsiėjo negerai. Už Halley’aus kometos ekskomunikavimą reikia kaltinti tuos, kurie tą pasaką skelbia žmonėms. Nei popiežius Kalikstas III 1456 m., kada ta kometa buvo pastebėta, nei kiti popiežiai jos neekskomunikavo. Popiežius, rengdamas krikščionis gintis nuo užpuolančių turkų, trumpai prieš Bielgrado karą tik praplatino ir sustiprino įprotį kasdien tris kart kalbėti maldelę „Viešpaties Angelas“, kad Dievas atitolintų nelaimes. Tuokart turkai didžia galybe puolė Bizantiją ir grėsė visai Europai. Popiežius netikėjo, kad kometa būtų nelaimių priežastis, bet jam rodėsi, kad sugedęs žmonių gyvenimas sudaręs daug sugedusių dujų ir kad jos iškilusios į oro viršų užsidegančios, atrodydamos lyg uodeguota žvaigždė. Popiežiaus nuomonė apie kometą buvo klaidinga, bet ji buvo imta iš to laiko gamtininkų, ne iš teologijos. Gamtos mokslai gana dažnai maino savo nuomones apie gamtoje matomus daiktus, tik reikėtų, kad kas dėl to neskelbtų teologijos prieštaravimo kitiems mokslams. Teologija pakenčia, kad kitų mokslų nuomonės dažnai keičiasi, tai reikėtų ir kitiems pakęsti, kada jai, nors retkarčiais, tenka pakeisti savąsias. Draperis labai neteisingai išjuokė popiežių, jo rūpestį apsaugoti Europą nuo turkų puolimo apsakydamas lyg jo karą su kometa. Ne visi Draperio skaitytojai turi užtektinai mokslo, kad galėtų atitaisyti tą netiesą ir tą neteisybę.

Apie Galileo Galilei buvo daug kartų rašyta svetimoje ir lietuvių spaudoje. Iš to visa, kas įvyko XVII šimtmetyje dėl Galilėjaus astronominių pažiūrų, reikėtų atsiminti šitos tiesos: 1), Bažnyčios teismas niekuomet nepavartojo prieš Galilėjų kūno bausmių, o tik naminį areštą. 2) Tą naminį areštą astronomas atliko Florencijos ambasadoriaus puikiuose rūmuose. 3) Bausmės priežastis buvo, kad gamtininkas sau pripažino teisę aiškinti Šv. Raštą (Jozuės knygos vieną vietą) geriau, negu teologai, oficialiai einą pareigas Bažnyčioje. 4) Kardinolai, iš kurių buvo susidaręs teismas, pasmerkęs Galilėjaus pažiūras, be abejo suklydo. 5) Nei tada, nei dabar, taip astronomija, taip teologija apie kalbamojo ginčo dalyką dar nėra pasakiusios paskutinio savo žodžio, nors tų dviejų mokslų atstovai jau sutaria visiškai. 6) Popiežius nebuvo pasirašęs ant ištarmės, pasmerkusios Galilėjų, tat reiškia, kad dar buvo likusi viena instancija tame ginče. 7) bausmės lengvumo priežastis buvo ta, kad Galilėjus pats atšaukė savo egzegetines išvadas, nes jo laikais, prieš Keplerio Newtono išradimus, Koperniko teorija buvo silpnoka.

Eilėje specialių dalykų, kuriuose sakoma, būk teologija nesutinkanti su kitais mokslais, šie yra patys svarbiausi: 1-a, pasaulis amžinas 2-a, stebuklai negalimi, 3-ia, žmogus yra kilęs iš bezdžionės. Visus tuos tris dalykus krikščionijos priešai tvirtina, bet pozityviai jų neįrodo. Krikščioniškoji teologija tų tvirtinimų nepripažįsta.

Pirmame dalyke krikščionių, ypač katalikų teologija sako, kad buitis yra amžina, bet medžiaga nėra vienatinė buities rūšis. Gali būti ir yra kitokių buities rūšių. Čia yra teologijos mokslo tvirtas nemainomas žodis. Jo priešu stoja dogminis tvirtinimas be įrodymų, būk tiesioginės žmogaus percepcijos pasiekiamoji materialinė buitis yra vienatinė. Taigi čia yra teologijos mokslo rezultato prieštaravimas vienai gamtos filosofijos spėlionei. Bešališkomis mokslo taisyklėmis spėlionė turi nusileisti tikroms mokslo išvadoms.

Antrame dalyke tvirtinama teorinė hipotezė, būk stebuklai esą negalimi, bet nežiūrima faktų. „Liber miraculorum S. Bernardi“, „Vie de St. Louis“, raportas Jokūbo Velletriečio apie šv. Stanislovo stebuklus, Lurdo įvykiai rodo, kad yra stebuklų. Teologija atsižvelgia į tuos faktus, o kai kurie raštininkai ir kalbėtojai jų neima. Išeina kova dviejų pažiūrų: atsižvelgiančios į faktus ir nepaisančios jų. Ši pastaroji neturėtų vadintis mokslu.

Žmogaus kilmės klausime teologija neturi aiškumo; ar tik žmogaus dvasia yra betarpiškas Dievo padaras, ar taip pat ir žmogaus kūnas. Gamtos moksluose taipgi nėra pilnos vienybės: viena teorija laiko, kad nuomonė, tvirtinanti žmogaus kūno kilimą iš gyvulio, yra užtektinai įrodyta; kitai teorijai rodosi, kad ta nuomonė nėra dar įrodyta. Gamtos mokslo duomenis šiam klausimui suima W. Branca Savo rašte „Der Stand unserer Kenntnisse vom fossilen Menschen“. Dr. H. Stremme prideda prie Brancos darbo santrauką mokslo duomenų iki 1919 metų. Rimtasis Vokietijos geologas parašė ir atkartojo: „Von einer tatsächlich schon bekannten zusammenhängenden fossilen Ahnenkette des Menschen ist gar kelne Rede“2. Yra tad kova dviejų kraštutinių, mokslo žvilgsniu galutinai nenusistovėjusių nei teologijoje, nei geologijoje spėlionių. Vidutinės abiejų mokslų pažiūros labai arti viena kitos. Kada šios dvi pasieks tikrybės, tada išnyks jų skirtumai.

Iš šitų kelių pavyzdžių galima numanyti kitur įrodoma tiesa, kad ginčas tarp teologijos bei kitų mokslų pasitaiko ne tarp mokslo ir mokslo, o tiktai tarp hipotezių vieno mokslo ir hipotezių kito mokslo, kartais tarp tikrenybės teologo ir hipotezės gamtininko, bet kartais, nors rečiau šiais laikais, tarp tikrenybės gamtininko ir teologo hipotezės.

1 Jeigu dvi tiesias linijas perkerta trečioji taip, jog viduriniai priešlinijiniai kampai sudaro mažiau negu tiesiuoju, tai tiedvi linijos kur nors turi persikirsti, jeigu jiedvi ilgintume neapribotai.
2 W. Branca, Der Stand unserer Kenntnisse etc. p. 60 „Apie dabar jau žinomą susisiekiantį iškasamųjų žmogaus protėvių grandį visai nėra nei kalbos“.

Iš knygos:
Teologijos enciklopedijos kursas

Parašė kun. Pranciškus Būčys MIC, Lietuvos universiteto profesorius.
Marijampolė, „Šešupės“ knygyno spaustuvė. 1925 m.

Nihil Obstat.
Sac Pius Anziulis MIC
Censor deputatus

IMPRIMATUR.
Mariampoli, die 22 m. Octobris 1925 m.
† Antonius Eppus.


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/21/teologija-yra-mokslas/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/silu-jonukas/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/silu-jonukas/#comments Tue, 20 Sep 2011 19:51:01 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=802 ]]> Šilų Jonukas, žmogus iš kaimo, atsakys jums į visus klausimus:
http://sites.google.com/site/silujonukas/

]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/silu-jonukas/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/cor-jesu/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/cor-jesu/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:25:44 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=800 ]]> Kristaus Karaliaus sekmadienis. Vakare, po rožančiaus ir paasiaukojimo Jėzaus širdies litanija


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/cor-jesu/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-apologetika/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-apologetika/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:15:08 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=797 ]]> Atsitiktiniai apologetiniai įrašai

]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-apologetika/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-knyga/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-knyga/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:13:53 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=794 ]]> Vokiškai parašė P. Richard Graf CSSp (Šventosios Dvasios tėvai, spiritanai). „Taip, Tėve! Visuomet su Dievu“. Iš 14-tos laidos išvertė Ses. M. Arkadija CSC. Seserų Kotryniečių leidinys, Krakės 1940 m. Nihil Obstat Sac. Z. Ignatavičius Censor librorum. Kaunae, die 30 octobris 1939 m. IMPRIMATUR Datum Kaunae, die 31 Octobri 1939 m. K. Šaulys, Vic. Generalis S.S. Praelatus.

Iš labiau nustebinusių skyrių yra netikėtas mąstymas apie šv. Mišias (13 skyrius: nei vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane), tarsi būtų sulygintos senos šv. Mišios su naujomis mišiomis: „Visur, kur tik Kristus turi savo aukos bažnyčią, ten ir šėtonas turi savo sinagogą (Apr 2,9). Pasaulyje yra du aukurai, ant kurių žmonės aukoja. Vieni aukoja save ir savo dovanas ant Kristaus-Karaliaus altoriaus, kiti – ant Jo didelio priešo, šėtono, šio pasaulio kunigaikšėio“. Patiko skyriai apie Šventąją Dvasią, apie meilę, ir apskritai knyga labai gerai parašyta, turi teologinį gylį, daug šv. Rašto citatų, bet tuo pačiu yra paprastai ir lengvai skaitoma.

Pirmas skyrius įrašytas ne visas. Galbūt ateityje. Visa kita pilnai yra. Gal kartais su pašaliniais garsais, pakartojimais ir nenumatytais nutraukimais iš pašalies… Mėgėjiškai padaryta, ne profesionaliai. Gali būti naudinga kam nors skutant bulves pasiklausyti…

Taip, Tėve


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/audio-knyga/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/blogi-katalikai-konfesinis-balansas/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/blogi-katalikai-konfesinis-balansas/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:07:39 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=792 ]]> „Katalikų Bažnyčia nėra geresnė, kaip Kitos Bažnyčios, nes joje yra labai daug blogų katalikų. Aš pažįstu daug protestantų, geresnių už katalikus“.

Atsakymas. Kai katalikai yra dori, tai jie tokie yra dėl to, kad gyvena pagal religiją; kai protestantai yra dori, tai jie tokie yra dėl to, kad yra geresni už savo mokslą, nes jie, nežiūrėdami Liuterio mokslo ir pavyzdžio, atlieka gerų darbu ir. nežiūrėdami Liuterio ir Kalvino, pripažįsta valios laisve ir atsakingumą ir t.t.

Mokslas apie gerų darbų nereikalingumą, kaip sako Harnack’as savo veikale Wesen des Christentums“, p. 180, buvo ta priežastis, kuri „iš pat pradžių vokiečių reformatų bažnyčioj iššaukė pakrikimą ir nesirūpinimą išganymu“.

2. Jau Išganytojas pranašavo, kad šalia gerų bus ir blogų katalikų; Jis sakė, kad Jo lauke, t.y. katalikų Bažnyčioje, tarp gerų kviečiu augs ir piktžolių.

Be abejo, blogi katalikai turės daugiau ir atsakyti už save, pirmiausiai dėl to, kad piktnaudžiavo Dievo malones, o antra, kad savo blogu pavyzdžiu temdė prieš nekatalikus tikrosios Bažnyčios tobulumą.

3. Be to, konfesinė išdava (balansas) dorovės klausime kalba kaip tik palankiai katalikams.. Vienas anksčiau minėtas dorovingumo statistikas, protestantas von Oettinger rašo: „Ten, kur gyvena germaniškos grupės (t. y. kur protestantai sudaro daugumą), yra daugiau dorovinių nusikaltimų, negu ten, kur yra katalikų daugumas“ (Moralstatistik, p. 569).

Žymus statistikas M. A. Krose S. J., rūpestingai ir iš esmės tyrinėjęs tą klausimą, prieina prie to pačio rezultato: „Mes galime sakyti, kad visur, kur tik galima analogiškai palyginti ne moterystėje gimusiųjų kūdikių skaičių, protestantų ir katalikų, gyvenančių tame pačiame žemės plote ir tose pačiose išviršinėse sąlygose, protestantai nėra dorovingesni, o iš tikro žymiai žemiau stovi už katalikus; todėl tvirtinimas, kad katalikai, kiek tai liečia ne moterystėje gimusiųjų klausimą, stovi žemiau už protestantus, yra visai nepagristas“. (Religion und Moralstatistik, S. 52. lieft 9 der Sammlung „Glaube und Wissen“ Münchener Volksschriftenverlag, 1906).

Štai kokį galutinį sprendimą išneša tas pats statistikas apie religijos įtaką dorovei: „Tyrimai aiškiai parodė, jog katalikams daromas priekaištas, kad jie esą mažiau dorovingi, kiaurai yra pramanytas. Tiesa, pažiūrėję į statistikos davinius, rasime ir tarp katalikų plačiai išsiplatinusių nusikaltimų ir nedorovingų veiksmų; bet, jeigu mes visa tai palyginsime su kitatikiu, o ypač su protestantų gyvenimu, …tai palyginimas aiškiai išeis katalikų naudai“… (Ten pat. p. 92).


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/blogi-katalikai-konfesinis-balansas/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/piktnaudziavimas/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/piktnaudziavimas/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:05:50 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=790 ]]> „Kaip galima gerbti Bažnyčią, kurioje tiek daug yra piktnaudžiavimas?“

Atsakymas. Vaikas neniekina savo geros motinos vien dėl to, kad jos raukšlėta kakta.

Apskritai, ar galima rasti tarp žmonių tokį gėrį, kuris nebūtų kartais piktam panaudojamas? Argi privalome vien dėl to pačią gyvybę atmesti?

Ar valstybėje nėra piktnaudžiavimo? Ir mes dėl to vis tik negalime pasiliauti, jos piliečiais buvę. Kas yra labiau piktnaudžiaujama, kaip valdžia? Ar dėl to mes galime ją niekinti arba visai nepripažinti?

Katalikų Bažnyčia negiria piktnaudžiavimo. Jeigu kartais toks ir pasitaiko, tai ji tuoj, jį pažinusi, pašalina; bet toli gražu jo nėra taip daug, kaip mūsų priešai tvirtina; iš katalikų Bažnyčios negalime reikalauti, kad ji daugiau taisytų, kaip pats Dievas, kuris paliko piktžoles augti iki pjūties dienos.


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/piktnaudziavimas/feed/ 0 teofilis http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/dogmatine-netolerancija/ http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/dogmatine-netolerancija/#comments Tue, 20 Sep 2011 10:04:12 +0000 teofilis http://teofilis.wordpress.com/?p=788 ]]> „Pagalvoję apie pilietišką toleranciją (pakantą) ar netoleranciją, pajusime, kad dogmatinė netolerancija yra nepakenčiama; Romos katalikų Bažnyčia visas tiesas paėmė po savo sparnu ir kitoms konfesijoms nepripažįsta jokių dogmatinių teisių. Čia yra neleistinas pasisavinimas“.

Atsakymas. Logikoj ir matematikoj irgi yra pasisavinimas teisių: jos irgi nepripažįsta šalia savęs jokios kitos logikos ir matematikos. Tiesa yra nedaloma, ir ji gali būti tik viena, kaip ir Dievas, visų tiesų versmė, yra vienas. Kristaus Bažnyčia yra tiesos karalystė; todėl ji taip pat yra viena ir negali šalia savęs kitos lygiai teisingos pripažinti.

Todėl ir Kristus pasakė: „Aš pastatysiu savo Bažnyčią“…, o ne savo Bažnyčias.

Kiekviena tokia religija, kuri sutiktų, kad kitos jai priešingos religijos yra taip pat teisingos, teoretiškai save žudytų. Ir, jeigu ši teoretiška savižudybė įsivyrautų kitų religijų tarpe, tai vis dėlto per daug būtų reikalauti, kad ir tikroji Kristaus Bažnyčia sektų jų pavyzdžiu ir tuo būdu sutiktų, kad joje yra tiesa su klaidomis maišyta.

Tikroji Bažnyčia skelbia pilną ir gryną tiesą; ji, padedant Dievo pagalbai, šią tiesą apsaugoja nesusiaurintą ir gryną, ir ji buvo ir pasiliks tiesos pamatas. Ir tik viena tėra tokia Bažnyčia ir į ją panašios negali būti, todėl Kristaus Bažnyčią lengva pažinti.


]]> http://teofilis.wordpress.com/2011/09/20/dogmatine-netolerancija/feed/ 0 teofilis